Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos.
Sengirė, kas ji?
Tai erdvė, kur žmonės miško neugdo ir negelbėja pagal savo supratimą, kur visi organizmai - lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.
Sengirės gyventojai
Uralinė pelėda
Uralinės pelėdos - tipinės senųjų miškų gyventojos. Mokslininkai teigia, kad jų Lietuvoje peri viso labo 80-100 porų. Didžiausią grėsmę šioms sėslioms nakties keliauninkėms kelia intensyvus miškų kirtimas. Juose uralinės pelėdos ypač pamėgusios senus medžius, kurių drevėse, uoksuose bei tuščiavidurių kamienų ertmėse ir įsikuria.
Egzotiškasis kurtinys
Egzotiškasis kurtinys - kadaise įprastas Lietuvos pušynų gyventojas, dabar retai natūraliai besutinkamas sparnuotis. Drastiškai sumažėjusį kurtinių skaičių Lietuvoje lėmė laipsniškas gyventi tinkamų teritorijų naikinimas. Garsėjantys savo tuoktuvių ritualu, į tas pačias teritorijas, pramintas tuokvietėmis, kurtiniai susirenka metų metus - vilioti pateles bei poruotis. Jei ritualų teritorija nesunaikinama, ji kurtinių gali būti naudojama dešimtmečius.
Pilkosios meletos
Pilkosios meletos - spalvingieji miškų sparnuočiai. Jiems, kaip ir daugeliui kitų geninių paukščių šeimos narių, būtini brandūs miškų masyvai, kuriuose gausu negyvos medienos. Ypatingai jų mėgiami stori, nudžiuvę medžiai, kurių Lietuvoje vis mažiau. Kadangi meletos kasmet kala vis naujus uoksus, senieji apartamentai lieka kitiems gyvūnams: žvirblinėms pelėdoms, šikšnosparniams bei tingiosioms miegapelėms.
Juodasis gandras
Vieni iš paslaptingiausių Sengirės gyventojų - slapukai juodieji gandrai. Jų mūsų giriose įsikūrę kiek daugiau nei 500 porų - net 10% Europos populiacijos. Nepaisant to, šių miško gilumos gyventojų per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo net 30%. Vieną iš didžiausių nykimo priežasčių įvardijama tinkamų buveinių perėjimui, senų lapuočių medžių, naikinimą.
Korališkasis trapiadyglis
Korališkasis trapiadyglis, augantis drėgnuose miškuose ant senų lapuočių medžių ar virtuolių. Šie elegantiški girių gyventojai savo efemerišku grožiu leidžia džiaugtis tik vieną sezoną, jei jie iš viso tepasirodo. Lietuvoje šis auga tik apie dvidešimtyje vietų. Tokį skaičių lėmė stambių lapuočių medienos virtuolių šalinimas iš lapuočių ir mišrių miškų, būtinų šiems grybams išlikti.
Plačioji platužė
Plačioji platužė - viena didžiausių ir veikiausiai įspūdingiausia kerpė Lietuvoje. Nors aptikta palyginti daugelyje Lietuvos vietų, jos populiacija vis mažėja ir skursta. Tikrų, impozantiškų platužių sąžalynų galima aptikti tik ilgą laiką žmogaus veiklos nepaliestuose sengirių fragmentuose, kur šiomis kerpėmis apaugę medžiai atrodo tarsi atkeliavę iš egzotiškų girių.
Krokinis minkštenis
Krokinis minkštenis – ryškiaspalvis, gelsvai rožinės spalvos kempininis grybas, aptinkamas ant senų stambių ąžuolų. Nors pastarasis neretai painiojamas su labai dažna valgomąją geltonpinte, Lietuvoje šis grybas - retas svečias, o žinomų radaviečių tik apie trisdešimt. Šie įspūdingi grybai auga tik ant senų gyvų ar neseniai išvirtusių ąžuolų senuose miškuose ir jų fragmentuose.
Lūšis
Lūšis, kaip ir visi katinių šeimos atstovai, pasižymi savybe itin greitai bėgti, tačiau tik mažus atstumus. Tam, kad jos išliktų, būtini seni tankūs, miškai, kuriuose apstu vėjovartų. Tik tokiuose miškuose jos gali prisėlinti prie aukos, įsirengti guolius, tinkančius atsivesti jauniklių. Į Lietuvos Raudonąją knygą lūšys įtrauktos dar 1979 m., o dabartinę šių elegantiškų plėšrūnių populiaciją sudaro tik apie 100 vienetų.
1 /
Sengirių būklė Lietuvoje
Nykstant miškams, nyksta ir šių gyventojai, surišti tvirtais priklausomybės saitais. Dėl aktyvios žmogaus veiklos, 80% Lietuvos ploto sudariusios sengirės išnyko, o su jomis - ir daugelis jose gyvenusių rūšių.
Šalies miškai pradedami naudoti pramonės tikslams. Vienas iš jų - sielių plukdymas į Vakarus laivų statybai. Turint omeny, jog daugelyje miškingų vietų vis dar nėra kelių ir geležinkelių, mediena paleidžiama plaukti pasroviui vandeningomis upėmis.
Manoma, jog vienas iš tokių vandens transporto kelių tęsėsi ir per Žeimenos upę. Joje povandeniniai archeologai atrado net 20 metalinių kirvukų, pagamintų tarp XV-XVIII a., naudotų kirsti šalimais žaliuojantiems ąžuolams.
Industriniai kirtimai toliau intensyvėja. Vystantis pramonei Vidurio ir Vakarų Europoje pradeda trūkti medienos. Pastaroji pradedama vežti iš Rytų Europos.
XIX a. antroje pusėje per Lietuvą nusidriekia geležinkelis, maršrutu Peterburgas - Varšuva. Prasideda intensyvi miško gėrybių bei medienos prekyba.
Pirmasis pasaulinis karas lėmė intensyvius miško kirtimus, ypač rytiniame Lietuvos pakraštyje, šalimais Peterburgo - Varšuvos geležinkelio.
1914 - 1916 m. nuo Marcinkonių geležinkelio stoties, per Dainavos girios glūdumą nutiesiamas siaurasis geležinkelis, skirtas medienos pervežimui iki Marcinkonių. Vietinių gyventojų geležinkelis vadinamas Prancūzkeliu, kadangi vokiečiai geležinkelio tiesimo darbams naudojo prancūzų karo belaisvius.
Rezervatai yra vienintelės teritorijos Lietuvoje, kurių miškai turi tikimybę tapti sengirėmis. Jie sudaro 1,225% Lietuvos miškų teritorijos.
Nors juose augančių medynų vidutinis amžius gali siekti 300 metų, Lietuvos rezervatuose viso labo 68 metai. Nepaisant to, čia įmanoma rasti šimtmečiu jaunesnių medynų fragmentų, kurių amžius vidurkis - 200 metų. Jie sudaro 0,0009% Lietuvos ploto.
Dėl masinių kirtimų, daugelis rūšių, kurioms yra būtinos pastovios, lėtai kintančios sąlygos, sutinkamos tik sengirėse, sparčiai nyksta. Lietuvoje net 80% saugomų miško vabzdžių rūšių išlikimui didžiausią grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas, gręsiąs ir daugeliui ją skaidančių grybų rūšių. Nuo šių priklauso kitos miško ekosistemos grandys, įgalinančios neperstojamos gyvybės grandinę, suteikiančią viena kitai maistą bei namus.
Nors seniausi ir vertingiausi miškai yra išlikę sunkiai medkirčiams pasiekiamose vietose, šių be žmogaus įsikišimo neįmanoma išgelbėti. Tik nuo mūsų priklauso: ar ateities kartos išvys sparčiai nykstančius senuosius Lietuvos miškus?
Sengirės fondo istorija
„Svajonė išsaugoti senuosius Lietuvos miškus nuo kirtimų, iš lėto prisidedančių prie negrįžtamos gyvūnų, augalų ir grybų namų destrukcijos, užsimezgė dar vaikystėje.“ Mindaugas Survila
Idėja įsteigti fondą, skirtą išsaugoti senąsias Lietuvos girias, kilo pamačius aktyvų visuomenės susidomėjimą „Sengirės“ filmu. Iš šio uždirbtus pinigus, 60 tūkst. Eur režisierius Mindaugas Survila skyrė pirmiesiems, sengire tapsiantiems miško sklypams įsigyti.
Tolimesnė fondo veikla remsis privačiai paaukotomis lėšomis, skiriamomis miško sklypų įsigijimui. Taip miškai bus apsaugomi nuo kirtimų bei įkuriama pirmoji Lietuvoje, visuotinai lankytina sengirė.
5.08 ha miško sklypas netoli Žiogelių ir Randamonių k., Druskininkų raj.
Šis miškas - Dzūkijos Dainavos girioje, prie pat Nemuno, šalia Žiogelių etnografinio kaimo, viename iš vertingiausių masyvų, kuriuos remdamiesi 50+ kriterijų atrinko fondo mokslininkai. Vieta įspūdinga - ir nors pasivaikščioti ten iššūkis dėl reljefo, iš to ir visas gražumas bei bioįvairovės gausa. Šiaurinė sklypo dalis leidžiasi ir neria į Nemuną, reljefas kyla ir leidžiasi, per sklypą vingiuoja griova, gausu šaltinių.
Išsaugoti šį mišką padėjo filantropas gydytojas Mykolas Dumčius ir verslo rėmėjas Nordic Investment Bank (Šiaurės Investicijų Bankas).
Šis sklypas ribojasi su kitu, anksčiau išpirktu mažesniu sklypu, priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui, taip pat PAST (Paukščių apsaugai svarbios teritorijos), Natura 2000, dalyje sklypo išskirtos Kertinės Miško Buveinės - šarmingos žemapelkės, sausieji viržynai, Europos Bendrijos svarbos buveinės - žolių turtingi eglynai ir aliuviniai miškai, Lietuvai svarbi prioritetinė buveinė. Daliai pušyno 130-140 metų, eglyno - apie 120 metų. Brandus medynas su negyva (gyvastinga) mediena neabejotinai praturtins genių gausą bei įvairovę vietovėje. O kadangi valda siekia Nemuno upę, ji svarbi ūdroms, bebrams, kitame krante perintiems jūriniams ereliams.
Mindaugas Kanišauskas šį mišką fondo globai perleido kaip dovaną gamtai. Žemė, kurioje yra miško sklypas, apie pusantro šimto metų priklausė jo šeimai.
„Aš manau, kad šitas miškas jau dabar gamtine prasme yra vertingesnis nei materialine. Jeigu yra organizacija arba grupė žmonių, kuri tuo rūpinasi ir pasistengs išlaikyti tokį mišką, koks jis yra dabar, ir jis tik gerės, tai yra nuostabiausias dalykas“, – apie savo dosnų sprendimą pasakoja Mindaugas.
Nuo vaikystės puoselėjęs glaudų ryšį su gamta, Mindaugas ir dabar ramybę ir pabėgimą nuo šurmulio atranda miške. Jį supančius laukus taip pat kadaise dirbo ir jo proprosenelis, o sklypas jam brangus ir kaip sąlytis su protėvių karta. Pagalvojęs apie šio miško lopinėlio ateitį, dovanotojas norėjo, kad jis išliktų toks, koks yra: neliečiamas, be žmonių įsikišimo. Tai paskatino dovanoti mišką fondui, pasitikint jo misija išsaugoti mišką neliečiamą ir žmogaus veiklos netrikdomą ateities kartoms. Dovanotas sklypas taip pat pavadintas jo močiutės - Kazimiros Kanišauskienės garbei.
Padovanotame miško plote auga 70 metų ąžuolynas su baltalksniais, pomiškis, apaugęs lazdynais ir ievomis, jame yra išskirta Europos Bendrijos svarbos buveinė – aliuviniai miškai. Ilgainiui šis sklypas virs žmonių veiklos neveikiama, šimtus metų skaičiuojančia sengire. Nors miško plote gausu lapuočių, jie tokie patys svarbūs ekosistemai, kaip ir pušynai ar eglynai.
19 ha miško sklypas Utenos raj., Moniškyje, Žirgės miške.
Tai didžiausias fondo globojamas sklypas, išsaugotas fotomenininko ornitologo Kęstučio Čepėno iniciatyva - „Prieš keletą metų, pamatęs iškirstą, su šiuo plotu besiribojantį sklypą, turėjusį tokius pačius vertingus medynus, supratau, kad reikia veikti, kitaip prarasime šį unikalų ąžuolyną visiems laikams“. Miško išpirkimui skyręs net 30 tūkst. Eur, jis subūrė dar keletą bendraminčių – Šimčikų šeimą ir Robert Stupak, prie sklypo išpirkimo taip pat prisidėjusių finansiškai. Likusią dalį miško išpirkimui „Sengirės fondas“ skyrė iš dosnios 2021 gautos bendruomenės GPM paramos.
Vertingiausioje sklypo dalyje auga senas lapuotynas su 130 metų siekiančiais ąžuolais, senomis drebulėmis, uosiais, liepomis. Plote gausu negyvos (gyvastingos) medienos, aptikta bebravietė ir kanopinių žvėrelių veiklos pėdsakai. Fondo mokslininkai nustatė, kad miške gyvena jau minėti į Raudonąją knygą įtraukti geniai – baltnugaris genys, pilkoji meleta. Be to, teritorija svarbi ir mažiesiems ereliams rėksniams, kurių Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 proc. visos rūšies populiacijos Europoje. Dalyje sklypo išskirta kertinė miško buveinė - plačialapių miškai, bei Europos Bendrijos buveinė - plačialapių ir mišrūs miškai. Tyrimų metu rastos kertinių miško buveinių indikatorinės rūšys - kerpės Gelsvoji bacidija (Bacidia rubella), Baltoji akrokordija (Acrocordia gemmata), Plačioji platužė (Lobaria pulmonaria), grybai Ophiocordyceps cf. Stylophora, Alksniabudė (Schizophyllum amplum), Kaštoninė skylėtbudė (Picipes badius), samana Voverinė balnadantė (Leucodon sciuroides).
2022 vasaros pabaigoje mikologė Dr. Reda Iršėnaitė šiame miške atrado pasaulyje itin retą ir sparčiai nykstančią grybų rūšį - mėlynlakštę mažasporę (Baespora myriadophylla). Pilna istorija.
1,31 ha miško sklypas Aukštaitijoje (vieta neskelbiama dėl biologinio jautrumo).
Unikalus sklypas, kuriame yra nacionaliniu kultūros paveldo objektu pripažintas piliakalnis, išpirktas už fondo rėmėjų bendruomenės lėšas bei dalį fondo vienam įkūrėjų - Mindaugui Survilai - 2021-aisiais įteiktos prezidento V. Adamkaus aplinkosauginės premijos.
Nedidelis, bet labai vaizdingas masyvas su stačiais upės šlaitais ir raguvomis, papuoštomis savaiminiais virtėlių tilteliais. Sklype yra saugotinas plėšriojo paukščio lizdas, rastos indikatorinės kertinių miško buveinių rūšys: kerpės Smulkioji Raupuotė, Baltoji Akrokordija, Leopoldo Reichlingija, kerpsamanė Riestalapė Raguotė. Viena iš atrastų rūšių – Kuokštinė žievytė – labai retas grybas, aptiktas tik vieną ar du kartus Lietuvos istorijoje. Taip pat masyve registruota šalyje saugotina grybų rūšis Gyslotoji Kremzliabudė, kuri aptinkama tik ant negyvos guobų medienos drėgnose ūksmingose vietose.
Išpirktame sklype išskirta kertinė miško buveinė - upelio šlaitas, Europos bendrijos svarbos miško buveinės - griovų ir šlaitų miškai, žolių turtingi eglynai. Sklypo teritorijoje dar 2016 m. fondo mokslininkas kitų tyrimų metu atrado naują piliakalnį.
Sklypas pilnai išpirktas už fondo verslo rėmėjo Žalia giria (Gelsva) paramos iniciatyvos „Susitarę su gamta“ lėšas.
Vertingiausia - šiaurinė sklypo dalis, kur veši gana senas apie 90 metų mišrus lapuočių miškas - čia daug negyvos (gyvastingos) medienos, vietovės reljefo netolygumas kuria turtingą mikrobuveinių ir, tuo pačių, rūšinę biologinę įvairovę.
Sklype išskirtos kertinės miško buveinės - raguva, kiti lapuočių miškai, bei Europos bendrijos svarbos miškų buveinė - plačialapiai miškai. Vietovėje anksčiau perėjo Juodasis gandras, registruota reta kerpių rūšis - Plačioji platužė. Fondo mokslininkų pagalba identifikuoti retesnės kerpės kerpsamanės, kertinių buveinių indikatorinės rūšys: kerpės Baltoji akrokordija (Acrocordia gemmata), Ąžuolinė spuogė (Phlyctis agelaea) ir Gelsvoji bacidija (Bacidia rubella), kerpsamanė Riestalapė raguotė (Nowellia curvifolia).
Pietinė sklypo dalis kirsta prieš 30 metų, tad kol kas gydosi žaizdas ir iki sengirės statuso dar teks ūgtelėti, tačiau ji taip pat itin svarbi kaip buferinė zona.
4,48 ha miško sklypas Prienų raj., Balbieriškio miške.
Miškas įsigytas padedant užsienio lietuviams - JAV gyvenantis teisininkas Gabrielius Gedvila, buvęs prezidento Valdo Adamkaus štabo rinkimų vadas, įkūręs velionės žmonos atminimui skirtą Danos Gedvilienės fondą, suteikė 20 tūkst. JAV dolerių paramą. Naujam sklypui suteiktas paramos teikėjo vardas – Danos Gedvilienės giraitė.
Tai jau trečias sklypas Balbieriškyje, Ąžuolų botaniniame draustinyje, vos 500 metrų nuo kitų dviejų fondo sklypų - taip formuojasi didesnis saugomų senųjų miškų masyvas.
Šis miškas brandus, mišrus, savaiminės kilmės, įvairiarūšis, įvairiaamžis, mozaikiškos struktūros. Jame gausu ąžuolų, su drebulių, juodalksnių, beržų skroblų, eglių priemaiša. Dalyje sklypo išskirta Europos Bendrijos svarbos buveinė – skroblynai. Čia nemažai stuobrių ir įvairios irimo stadijos virtėlių, kas sukuria mikrobuveinių įvairovę. Nors reljefas gana lygus, tačiau yra ir drėgnesnių, vietomis užmirkstančių vietų.
1,69 ha miško sklypas Prienų raj., Balbieriškio miške.
Antrasis fondo įsigytas sklypas Balbieriškio miškų masyve, besiribojantis su kitu jau saugomu, taip pat - su valstybine miško kertine buveine, tad įvairių rūšių grybai, kerpės gali lengvai plisti.
Sklypas įsigytas už dalį 2020-aisiais žmonių skirtos gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paramos.
Miške yra ąžuolų, kuriems 140 - 160 metų. Galingos šakos, laisvai galinčios atlaikyt tiek erelių, tiek juodųjų gandrų lizdus. Šis sklypas vertingas jau ir pagal šių dienų vertinimus - jame galima steigti potencialią kertinę buveinę.
Sklypas yra ąžuolų botaniniame draustinyje, jo teritorijoje išskirtos vertingos miško buveinės: skroblynai ir aliuviniai miškai. Medynas įvairiarūšis, įvairiaamžis, medžių arde dominuoja 50 metų liepos su 90 metų eglėmis, šlapesnėse vietose – juodalksniais. Ženkli drebulių, beržų, ąžuolų priemaiša.
2,6 ha miško sklypas Anykščių raj., Kiaulėnų miške.
Janina Breivienė, kaip ir jos proseneliai bei proposeneliai, gimė ir augo prie pat šio miško. Mėgdavo eiti grybauti, uogauti (pilnus krepšius tempdavo namo). J. Breivienė – akių gydytoja, viena iš pirmųjų Sąjūdžio narių. Savo mintimis, patarimais bei moralinėmis nuostatomis – pavyzdys daugeliui. Nepriklausomybės metu atgautą mišką išsaugojo.
Jau ir šiandien į mišką nuvykus matyti, kad yra daug gyvastingos medienos, kuria gali džiaugtis ne tik žmonės, bet ir tūkstančiai įvairiausių organizmų.
Pusamžis (~60-80 metų) miškas - dominuoja eglės, su beržų, drebulių priemaiša. Pomiškyje yra perspektyvių ąžuoliukų, klevų - gražiai ateičiai. Pietinėje dalyje būta aliuvinio miško išlikę kupstai, keletas juodalksnių.
Smagu, kad nepaisant jauno amžiaus, jau yra pavirtusių beržų, eglių. Gana didelė su negyva mediena susijusių kempininių grybų įvairovė, rodančių sveiką miško masyvo ekosistemą. Dalis drebulių ir beržų greitu metu pasieks brandą, turėtų savaime retintis ir tankiai suaugęs eglynas – tad gyvastingos medienos bus ir ateity.
3 ha miško sklypas Prienų raj., Balbieriškio miške.
Pirmasis fondo įsigytas miško sklypas. Ant sklypo ribos auga dar gana jauna, bet jau įspūdinga 40-kamienė liepa. Balbieriškio miškų masyvas - tai didelė plačialapių ir mišraus miško sala derlinguose laukuose tarp Žuvinto rezervato ir Nemuno kilpų regioninio parko.
Visas sklypas patenka į Ąžuolų botaninio draustinio teritoriją. Didžiausia sklypo gamtinė vertybė – nustatytos 3 tipų Europos Bendrijos svarbos buveinės – žolių turtingi eglynai, skroblynai, aliuviniai miškai. Tai rodo, kad teritorija vertinga gamtiniu požiūriu ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu, nors kol kas neatitinka Kertinių miško buveinių statuso dėl per jauno medynų amžiaus.
Tai labai mišrus, įvairiaamžis, vidutinio amžiaus miškas augantis gana drėgnoje, o vietomis net šlapioje ar laikinai užmirkstančioje augavietėje. Sausesnėje masyvo dalyje dominuoja liepos, eglės, drebulės, ąžuolai, skroblai, drėgnesnėje – juodalksniai, beržai.
1,58 ha miško sklypas Kauno raj., Garliavos sen., Žalgirio miške.
Pirmasis miškas, priimtas fondo globon. Profesorius V. Smailys sklypą padovanojo fondui tik sužinojęs apie jo įsisteigimą – dar vaikystėje įsišaknijusi gamtos, kaip vertybės, samprata išliko iki pat šių dienų: „Švarus oras, vanduo Lietuvoje – tai miškų nuopelnas.“
Tai gana jaunas, apie 75 metų amžiaus, mišrus, derlingos augavietės miškas. Dominuoja eglės, beržai, drebulės, juodalksniai, skroblai, lazdynai. Dalis miško šlapia - joje išskirta Europos bendrijos svarbos buveinė – pelkėti lapuočių miškai.
Medyne pavieniams medžiams žūvant pamažu atsiranda stambios negyvos (gyvastingos) medienos, kas sudaro sąlygas įsikurti retesnėms rūšims. Formuojasi retmės didindamos medyno mozaikiškumą, mikrobuveinių įvairovę.
Aptiktos 2 kertinių miško buveinių indikatorinės rūšys - samana tikroji garbuonė (Ulota crispa), bei kerpsamanė dvišakė skirstė (Metzgeria furcata). Netoliese 2020 m. registruotos saugomų paukščių rūšių - pilkosios meletos ir pilkųjų gervių - tuoktuvinės giesmės.
Rodyti daugiau
Komanda
„Sengirės fondo“ komandą sudaro gausi mokslininkų bei profesionalų komanda, vienijama bendro tikslo atkurti senąsias Lietuvos girias bei tikėjimo, jog tik veikiant išvien pasiekiama didžių dalykų.
Dr. Biruté Galdikas
Sengirės fondo globėja, pasaulinio garso antropologė, gamtosaugininkė, edukatorė.
Mindaugas Survila
Sengirės fondo idėjos autorius ir pagrindinis iniciatorius, dokumentinių filmų kūrėjas
dr. Mindaugas Lapelė
Botanikas, gyvenimą paskyręs gamtos apsaugai bei visuomenės švietimui
dr. Ainis Pivoras
Biologas, dirba botanikos, miško ekofiziologijos srityse
Aurelija Urbonavičiūtė
Organizacijų kūrimo ir vystymo strategė
Vilius Striužas
Advokatas, padedantis spręsti Fondo veiklos teisinius klausimus
Simonas Bastys
Programuotojas, atsakingas už techninius Fondo sprendimus
Prisidėti galite dovanodami mišką, aukodami arba edukuodami apie sengires.
Dovanok mišką
Jeigu turite miško ir nežinote, ar šis pateks į geras rankas - galite padovanoti „Sengirės fondui“, užtikrinsiančiam miško ir jame gyvenančių ekosistemų išsaugojimą.
Aukok pinigus
Surinktos lėšos skiriamos privačių, senųjų girių sklypų įsigijimui, taip apsaugant jas nuo kirtimų ir žmogaus veiklos. Kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar prisidėjo prie fondo veiklos, ar ne, galės lankytis, medituoti ir stebėti verdantį sengirių gyvenimą.
Paypal
Bene paprasčiausias ir šiuolaikiškiausias būdas paremti
