Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos.
Sengirė, kas ji?
Tai erdvė, kur žmonės miško neugdo ir negelbėja pagal savo supratimą, kur visi organizmai - lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.
Sengirės gyventojai
Uralinė pelėda
Uralinės pelėdos - tipinės senųjų miškų gyventojos. Mokslininkai teigia, kad jų Lietuvoje peri viso labo 80-100 porų. Didžiausią grėsmę šioms sėslioms nakties keliauninkėms kelia intensyvus miškų kirtimas. Juose uralinės pelėdos ypač pamėgusios senus medžius, kurių drevėse, uoksuose bei tuščiavidurių kamienų ertmėse ir įsikuria.
Egzotiškasis kurtinys
Egzotiškasis kurtinys - kadaise įprastas Lietuvos pušynų gyventojas, dabar retai natūraliai besutinkamas sparnuotis. Drastiškai sumažėjusį kurtinių skaičių Lietuvoje lėmė laipsniškas gyventi tinkamų teritorijų naikinimas. Garsėjantys savo tuoktuvių ritualu, į tas pačias teritorijas, pramintas tuokvietėmis, kurtiniai susirenka metų metus - vilioti pateles bei poruotis. Jei ritualų teritorija nesunaikinama, ji kurtinių gali būti naudojama dešimtmečius.
Pilkosios meletos
Pilkosios meletos - spalvingieji miškų sparnuočiai. Jiems, kaip ir daugeliui kitų geninių paukščių šeimos narių, būtini brandūs miškų masyvai, kuriuose gausu negyvos medienos. Ypatingai jų mėgiami stori, nudžiuvę medžiai, kurių Lietuvoje vis mažiau. Kadangi meletos kasmet kala vis naujus uoksus, senieji apartamentai lieka kitiems gyvūnams: žvirblinėms pelėdoms, šikšnosparniams bei tingiosioms miegapelėms.
Juodasis gandras
Vieni iš paslaptingiausių Sengirės gyventojų - slapukai juodieji gandrai. Jų mūsų giriose įsikūrę kiek daugiau nei 500 porų - net 10% Europos populiacijos. Nepaisant to, šių miško gilumos gyventojų per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo net 30%. Vieną iš didžiausių nykimo priežasčių įvardijama tinkamų buveinių perėjimui, senų lapuočių medžių, naikinimą.
Korališkasis trapiadyglis
Korališkasis trapiadyglis, augantis drėgnuose miškuose ant senų lapuočių medžių ar virtuolių. Šie elegantiški girių gyventojai savo efemerišku grožiu leidžia džiaugtis tik vieną sezoną, jei jie iš viso tepasirodo. Lietuvoje šis auga tik apie dvidešimtyje vietų. Tokį skaičių lėmė stambių lapuočių medienos virtuolių šalinimas iš lapuočių ir mišrių miškų, būtinų šiems grybams išlikti.
Plačioji platužė
Plačioji platužė - viena didžiausių ir veikiausiai įspūdingiausia kerpė Lietuvoje. Nors aptikta palyginti daugelyje Lietuvos vietų, jos populiacija vis mažėja ir skursta. Tikrų, impozantiškų platužių sąžalynų galima aptikti tik ilgą laiką žmogaus veiklos nepaliestuose sengirių fragmentuose, kur šiomis kerpėmis apaugę medžiai atrodo tarsi atkeliavę iš egzotiškų girių.
Krokinis minkštenis
Krokinis minkštenis – ryškiaspalvis, gelsvai rožinės spalvos kempininis grybas, aptinkamas ant senų stambių ąžuolų. Nors pastarasis neretai painiojamas su labai dažna valgomąją geltonpinte, Lietuvoje šis grybas - retas svečias, o žinomų radaviečių tik apie trisdešimt. Šie įspūdingi grybai auga tik ant senų gyvų ar neseniai išvirtusių ąžuolų senuose miškuose ir jų fragmentuose.
Lūšis
Lūšis, kaip ir visi katinių šeimos atstovai, pasižymi savybe itin greitai bėgti, tačiau tik mažus atstumus. Tam, kad jos išliktų, būtini seni tankūs, miškai, kuriuose apstu vėjovartų. Tik tokiuose miškuose jos gali prisėlinti prie aukos, įsirengti guolius, tinkančius atsivesti jauniklių. Į Lietuvos Raudonąją knygą lūšys įtrauktos dar 1979 m., o dabartinę šių elegantiškų plėšrūnių populiaciją sudaro tik apie 100 vienetų.
1 /
Sengirių būklė Lietuvoje
Nykstant miškams, nyksta ir šių gyventojai, surišti tvirtais priklausomybės saitais. Dėl aktyvios žmogaus veiklos, 80% Lietuvos ploto sudariusios sengirės išnyko, o su jomis - ir daugelis jose gyvenusių rūšių.
Šalies miškai pradedami naudoti pramonės tikslams. Vienas iš jų - sielių plukdymas į Vakarus laivų statybai. Turint omeny, jog daugelyje miškingų vietų vis dar nėra kelių ir geležinkelių, mediena paleidžiama plaukti pasroviui vandeningomis upėmis.
Manoma, jog vienas iš tokių vandens transporto kelių tęsėsi ir per Žeimenos upę. Joje povandeniniai archeologai atrado net 20 metalinių kirvukų, pagamintų tarp XV-XVIII a., naudotų kirsti šalimais žaliuojantiems ąžuolams.
Industriniai kirtimai toliau intensyvėja. Vystantis pramonei Vidurio ir Vakarų Europoje pradeda trūkti medienos. Pastaroji pradedama vežti iš Rytų Europos.
XIX a. antroje pusėje per Lietuvą nusidriekia geležinkelis, maršrutu Peterburgas - Varšuva. Prasideda intensyvi miško gėrybių bei medienos prekyba.
Pirmasis pasaulinis karas lėmė intensyvius miško kirtimus, ypač rytiniame Lietuvos pakraštyje, šalimais Peterburgo - Varšuvos geležinkelio.
1914 - 1916 m. nuo Marcinkonių geležinkelio stoties, per Dainavos girios glūdumą nutiesiamas siaurasis geležinkelis, skirtas medienos pervežimui iki Marcinkonių. Vietinių gyventojų geležinkelis vadinamas Prancūzkeliu, kadangi vokiečiai geležinkelio tiesimo darbams naudojo prancūzų karo belaisvius.
Rezervatai yra vienintelės teritorijos Lietuvoje, kurių miškai turi tikimybę tapti sengirėmis. Jie sudaro 1,225% Lietuvos miškų teritorijos.
Nors juose augančių medynų vidutinis amžius gali siekti 300 metų, Lietuvos rezervatuose viso labo 68 metai. Nepaisant to, čia įmanoma rasti šimtmečiu jaunesnių medynų fragmentų, kurių amžius vidurkis - 200 metų. Jie sudaro 0,009% Lietuvos ploto.
Dėl masinių kirtimų, daugelis rūšių, kurioms yra būtinos pastovios, lėtai kintančios sąlygos, sutinkamos tik sengirėse, sparčiai nyksta. Lietuvoje net 80% saugomų miško vabzdžių rūšių išlikimui didžiausią grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas, gręsiąs ir daugeliui ją skaidančių grybų rūšių. Nuo šių priklauso kitos miško ekosistemos grandys, įgalinančios neperstojamos gyvybės grandinę, suteikiančią viena kitai maistą bei namus.
Nors seniausi ir vertingiausi miškai yra išlikę sunkiai medkirčiams pasiekiamose vietose, šių be žmogaus įsikišimo neįmanoma išgelbėti. Tik nuo mūsų priklauso: ar ateities kartos išvys sparčiai nykstančius senuosius Lietuvos miškus?
Sengirės fondo istorija
„Svajonė išsaugoti senuosius Lietuvos miškus nuo kirtimų, iš lėto prisidedančių prie negrįžtamos gyvūnų, augalų ir grybų namų destrukcijos, užsimezgė dar vaikystėje.“ Mindaugas Survila
Idėja įsteigti fondą, skirtą išsaugoti senąsias Lietuvos girias, kilo pamačius aktyvų visuomenės susidomėjimą „Sengirės“ filmu. Iš šio uždirbtus pinigus, 60 tūkst. Eur režisierius Mindaugas Survila skyrė pirmiesiems, sengire tapsiantiems miško sklypams įsigyti.
Tolimesnė fondo veikla remsis privačiai paaukotomis lėšomis, skiriamomis miško sklypų įsigijimui. Taip miškai bus apsaugomi nuo kirtimų bei įkuriama pirmoji Lietuvoje, visuotinai lankytina sengirė.
„Sengirės fondo“ komandą sudaro gausi mokslininkų bei profesionalų komanda, vienijama bendro tikslo atkurti senąsias Lietuvos girias bei tikėjimo, jog tik veikiant išvien pasiekiama didžių dalykų.
Mindaugas Survila
Sengirės fondo idėjos autorius ir pagrindinis iniciatorius, dokumentinių filmų kūrėjas
Mindaugas Lapelė
Botanikas, gyvenimą paskyręs gamtos apsaugai bei visuomenės švietimui
Ainis Pivoras
Biologas, dirba botanikos, miško ekofiziologijos srityse
Aurelija Urbonavičiūtė
Organizacijų kūrimo ir vystymo strategė
Vilius Striužas
Advokatas, padedantis spręsti Fondo veiklos teisinius klausimus
Simonas Bastys
Programuotojas, atsakingas už techninius Fondo sprendimus
Prisidėti galite dovanodami mišką, aukodami arba edukuodami apie sengires.
Dovanok mišką
Jeigu turite miško ir nežinote, ar šis pateks į geras rankas - galite padovanoti „Sengirės fondui“, užtikrinsiančiam miško ir jame gyvenančių ekosistemų išsaugojimą.
Aukok pinigus
Visos surinktos lėšos skiriamos privačių, senųjų girių sklypų įsigijimui, taip apsaugant jas nuo kirtimų ir žmogaus veiklos. Kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar prisidėjo prie fondo veiklos, ar ne, galės lankytis, medituoti ir stebėti verdantį sengirių gyvenimą.
Paypal
Bene paprasčiausias ir šiuolaikiškiausias būdas paremti
