Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos.
Sengirė, kas ji?
Tai erdvė, kur žmonės miško neugdo ir negelbėja pagal savo supratimą, kur visi organizmai - lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.
Sengirės gyventojai
Uralinė pelėda
Uralinės pelėdos - tipinės senųjų miškų gyventojos. Mokslininkai teigia, kad jų Lietuvoje peri viso labo 80-100 porų. Didžiausią grėsmę šioms sėslioms nakties keliauninkėms kelia intensyvus miškų kirtimas. Juose uralinės pelėdos ypač pamėgusios senus medžius, kurių drevėse, uoksuose bei tuščiavidurių kamienų ertmėse ir įsikuria.
Egzotiškasis kurtinys
Egzotiškasis kurtinys - kadaise įprastas Lietuvos pušynų gyventojas, dabar retai natūraliai besutinkamas sparnuotis. Drastiškai sumažėjusį kurtinių skaičių Lietuvoje lėmė laipsniškas gyventi tinkamų teritorijų naikinimas. Garsėjantys savo tuoktuvių ritualu, į tas pačias teritorijas, pramintas tuokvietėmis, kurtiniai susirenka metų metus - vilioti pateles bei poruotis. Jei ritualų teritorija nesunaikinama, ji kurtinių gali būti naudojama dešimtmečius.
Pilkosios meletos
Pilkosios meletos - spalvingieji miškų sparnuočiai. Jiems, kaip ir daugeliui kitų geninių paukščių šeimos narių, būtini brandūs miškų masyvai, kuriuose gausu negyvos medienos. Ypatingai jų mėgiami stori, nudžiuvę medžiai, kurių Lietuvoje vis mažiau. Kadangi meletos kasmet kala vis naujus uoksus, senieji apartamentai lieka kitiems gyvūnams: žvirblinėms pelėdoms, šikšnosparniams bei tingiosioms miegapelėms.
Juodasis gandras
Vieni iš paslaptingiausių Sengirės gyventojų - slapukai juodieji gandrai. Jų mūsų giriose įsikūrę kiek daugiau nei 500 porų - net 10% Europos populiacijos. Nepaisant to, šių miško gilumos gyventojų per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo net 30%. Vieną iš didžiausių nykimo priežasčių įvardijama tinkamų buveinių perėjimui, senų lapuočių medžių, naikinimą.
Korališkasis trapiadyglis
Korališkasis trapiadyglis, augantis drėgnuose miškuose ant senų lapuočių medžių ar virtuolių. Šie elegantiški girių gyventojai savo efemerišku grožiu leidžia džiaugtis tik vieną sezoną, jei jie iš viso tepasirodo. Lietuvoje šis auga tik apie dvidešimtyje vietų. Tokį skaičių lėmė stambių lapuočių medienos virtuolių šalinimas iš lapuočių ir mišrių miškų, būtinų šiems grybams išlikti.
Plačioji platužė
Plačioji platužė - viena didžiausių ir veikiausiai įspūdingiausia kerpė Lietuvoje. Nors aptikta palyginti daugelyje Lietuvos vietų, jos populiacija vis mažėja ir skursta. Tikrų, impozantiškų platužių sąžalynų galima aptikti tik ilgą laiką žmogaus veiklos nepaliestuose sengirių fragmentuose, kur šiomis kerpėmis apaugę medžiai atrodo tarsi atkeliavę iš egzotiškų girių.
Krokinis minkštenis
Krokinis minkštenis – ryškiaspalvis, gelsvai rožinės spalvos kempininis grybas, aptinkamas ant senų stambių ąžuolų. Nors pastarasis neretai painiojamas su labai dažna valgomąją geltonpinte, Lietuvoje šis grybas - retas svečias, o žinomų radaviečių tik apie trisdešimt. Šie įspūdingi grybai auga tik ant senų gyvų ar neseniai išvirtusių ąžuolų senuose miškuose ir jų fragmentuose.
Lūšis
Lūšis, kaip ir visi katinių šeimos atstovai, pasižymi savybe itin greitai bėgti, tačiau tik mažus atstumus. Tam, kad jos išliktų, būtini seni tankūs, miškai, kuriuose apstu vėjovartų. Tik tokiuose miškuose jos gali prisėlinti prie aukos, įsirengti guolius, tinkančius atsivesti jauniklių. Į Lietuvos Raudonąją knygą lūšys įtrauktos dar 1979 m., o dabartinę šių elegantiškų plėšrūnių populiaciją sudaro tik apie 100 vienetų.
1 /
Sengirių būklė Lietuvoje
Nykstant miškams, nyksta ir šių gyventojai, surišti tvirtais priklausomybės saitais. Dėl aktyvios žmogaus veiklos, 80% Lietuvos ploto sudariusios sengirės išnyko, o su jomis - ir daugelis jose gyvenusių rūšių.
Šalies miškai pradedami naudoti pramonės tikslams. Vienas iš jų - sielių plukdymas į Vakarus laivų statybai. Turint omeny, jog daugelyje miškingų vietų vis dar nėra kelių ir geležinkelių, mediena paleidžiama plaukti pasroviui vandeningomis upėmis.
Manoma, jog vienas iš tokių vandens transporto kelių tęsėsi ir per Žeimenos upę. Joje povandeniniai archeologai atrado net 20 metalinių kirvukų, pagamintų tarp XV-XVIII a., naudotų kirsti šalimais žaliuojantiems ąžuolams.
Industriniai kirtimai toliau intensyvėja. Vystantis pramonei Vidurio ir Vakarų Europoje pradeda trūkti medienos. Pastaroji pradedama vežti iš Rytų Europos.
XIX a. antroje pusėje per Lietuvą nusidriekia geležinkelis, maršrutu Peterburgas - Varšuva. Prasideda intensyvi miško gėrybių bei medienos prekyba.
Pirmasis pasaulinis karas lėmė intensyvius miško kirtimus, ypač rytiniame Lietuvos pakraštyje, šalimais Peterburgo - Varšuvos geležinkelio.
1914 - 1916 m. nuo Marcinkonių geležinkelio stoties, per Dainavos girios glūdumą nutiesiamas siaurasis geležinkelis, skirtas medienos pervežimui iki Marcinkonių. Vietinių gyventojų geležinkelis vadinamas Prancūzkeliu, kadangi vokiečiai geležinkelio tiesimo darbams naudojo prancūzų karo belaisvius.
Rezervatai yra vienintelės teritorijos Lietuvoje, kurių miškai turi tikimybę tapti sengirėmis. Jie sudaro 1,225% Lietuvos miškų teritorijos.
Nors juose augančių medynų vidutinis amžius gali siekti 300 metų, Lietuvos rezervatuose viso labo 68 metai. Nepaisant to, čia įmanoma rasti šimtmečiu jaunesnių medynų fragmentų, kurių amžius vidurkis - 200 metų. Jie sudaro 0,0009% Lietuvos ploto.
Dėl masinių kirtimų, daugelis rūšių, kurioms yra būtinos pastovios, lėtai kintančios sąlygos, sutinkamos tik sengirėse, sparčiai nyksta. Lietuvoje net 80% saugomų miško vabzdžių rūšių išlikimui didžiausią grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas, gręsiąs ir daugeliui ją skaidančių grybų rūšių. Nuo šių priklauso kitos miško ekosistemos grandys, įgalinančios neperstojamos gyvybės grandinę, suteikiančią viena kitai maistą bei namus.
Nors seniausi ir vertingiausi miškai yra išlikę sunkiai medkirčiams pasiekiamose vietose, šių be žmogaus įsikišimo neįmanoma išgelbėti. Tik nuo mūsų priklauso: ar ateities kartos išvys sparčiai nykstančius senuosius Lietuvos miškus?
Sengirės fondo istorija
„Svajonė išsaugoti senuosius Lietuvos miškus nuo kirtimų, iš lėto prisidedančių prie negrįžtamos gyvūnų, augalų ir grybų namų destrukcijos, užsimezgė dar vaikystėje.“ Mindaugas Survila
Idėja įsteigti fondą, skirtą išsaugoti senąsias Lietuvos girias, kilo pamačius aktyvų visuomenės susidomėjimą „Sengirės“ filmu. Iš šio uždirbtus pinigus, 60 tūkst. Eur režisierius Mindaugas Survila skyrė pirmiesiems, sengire tapsiantiems miško sklypams įsigyti.
Tolimesnė fondo veikla remsis privačiai paaukotomis lėšomis, skiriamomis miško sklypų įsigijimui. Taip miškai bus apsaugomi nuo kirtimų bei įkuriama pirmoji Lietuvoje, visuotinai lankytina sengirė.
Jau globojama virš 285 ha senųjų miškų su visa gyvybe juose. Tai 32 sklypai įvairiose Lietuvos vietose — namai tūkstančiams rūšių gyvūnų, augalų, grybų.
Tai du miško sklypai Rusakalnyje, Trakų istoriniame nacionaliniame parke, Kudrionių kraštovaizdžio draustinyje, su potencialu pamažu virsti įvairovės gausia sengire.
Kol kas tai pojaunis, mišrus miškas, kurio kalvotas reljefas, griovos, šlaitai regimai didina biologinę įvairovę. Sklype telkšo mažas karstinis ežerėlis, maitinamas vietinių pelkaičių, dalyje sklypo išskirtos Europos bendrijos buveinės – pelkėti lapuočių miškai, žolių turtingi eglynai, pelkiniai miškai. Seniausi plotai virš 100 metų. Aptikta didžiulė grybų įvairovė, užtikta žydint miškinė lelija, lankantis sveikinosi jūriniai ereliai, gervės, kiaunė, aptikta kanopinių pėdsakų.
Šis miškas vertingas biologine, reljefo, hidrologine įvairove, mozaikiškumu. Taip pat svarbu yra ir pats saugomo sklypo dydis, kai didesnė teritorija paliekama natūraliam gamtos ciklui.
Rusakalnio miško išsaugojimui skirtas ypatingas visuomenės ir verslų dėmesys. Prie būsimos sengirės išsaugojimo prisidėjo žmonės, aukoję girių išsaugojimui pirmą 2025-ųjų pusmetį, skyrę paramą per taromatų sistemą bei verslo organizacijos.
Vienas iš dviejų išpirktų sklypų yra dar vienas „Šlamančių“ miškas, išpirktas už VšĮ „Užstato sistemos administratoriaus“ (USAD) iniciatyvos „Keisk tarą į šlamančius“ paramą. Tai jau penktas visuomenės paramos taromatuose dėka išsaugotas miškas. Prie miško išsaugojimo prisidėjo ir ilgamečiai mūsų partneriai: „carVertical“, „Mano bankas“, „Žalia giria“, „ACALA Group“ bei daugelis kitų.
Tai stipriai pelkėtas, mišrus miškas, gausus buveinių. Vietomis sunkiai įžengiamas, kur gausu šimtamečių eglių, gyvastingos medienos, struktūrinės įvairovės, vietomis – atviresnis, su viksvynais, jaunesniais juodalksniais, beržais. Paežery taip pat gausu buveinių, yra upeliukų, griovių. Gausu genių, jerubių. Tose vietovėse gyvena ir žvirblinės pelėdos, lututės, kurtiniai ir, spėjama, net uralinė pelėda! Turėtų būti retų augalų, samanų, kerpsamanių rūšių.
Kaip įvardija Labanoro girias geriausiai pažįstantys Gintarė Grašytė ir Andrejus Gaidamavičius, šiame miške išties labai tipiškas labanoriškas vaizdelis - pelkynai pelkynai pelkynai.
Šis miškas išpirktas už gyventojų pajamų mokesčio (GPM) lėšas, visuomenės skirtas girių išsaugojimui 2024-aisiais.
Miškas yra didelio miško masyvo dalis esančio Vištyčio regioniniame parke. Vienas fondo bendrakūrėjų, biologas dr. Ainis Pivoras atkreipia dėmesį, kad tai pirmasis fondo globojamas miško sklypas pietvakarių Lietuvoje, Sūduvos aukštumoje.
Didžioji dalis šio miško sklypo patenka į Vištytgirio botaninį-zoologinį draustinį bei „Natura2000“ teritoriją, priklausančią europinės svarbos saugomų teritorijų ekologiniam tinklui. Ypač svarbu, jog sklype yra išskirtos unikalios Europos bendrijos svarbos buveinės – žolių turtingi eglynai (9050) bei pelkiniai miškai (91D0). Verta paminėti, kad šiame sklype randamos ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų augavietės. Didelė medžių rūšinė įvairovė – yra ir šimtamečių eglių plotų, ir labai mišrių lapuotynų su liepomis, beržais, drebulėmis, ąžuolais ir pušimis, matomas kontrastingas reljefas bei mozaikiškumas – kalvos su gan stačiais šlaitais keičia daubas ir žemumas, aptinkama daug riedulių. Ši substratų bei mikrobuveinių įvairovė suteikia ypatingas sąlygas vietinei bioįvairovei vystytis ir toliau.
Tai jau ketvirtasis Šlamantis miškas, išpirktas už visuomenės taromatuose skirtą paramą – ačiū VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ už „Keisk tarą į šlamančius“ iniciatyvą, kurios dėka Lietuvos gyventojai gali taromatuose atgautą užstato sumą paaukoti Sengirės Fondo veiklai.
Skaistgirių miškas – išties skaisti giria, pasižyminti savo rūšine bei amžiaus įvairove. Miško sklype galima aptikti senolių klevų, ąžuolų bei skroblų. Auga ir liepų, drebulių, beržų, juodalksnių bei eglių. Taip pat svarbu, kad miške gausu virtuolių, stuobrių - gyvastingos medienos, kuri suteikia unikalias bei būtinas sąlygas šimtams rūšių. Šalia, savaime stiebiasi ir nauja medžių karta, bei gausus krūmų ardas. O visame miške gausu kanopinių žvėrių požymių, gyvena juodoji meleta. Taip pat, sklypo riba teka upelis, kuriame gyvena bebrai – ekosistemų inžinieriai. Tokie hidrologinio režimo pokyčiai yra svarbūs vietinei florai ir faunai.
Verta paminėti, kad senųjų, derlinguose dirvožemiuose augančių mišrių lapuočių miškų Lietuvoje yra išlikę nedaug. Todėl, norint apsaugoti jiems būdingas ekosistemas, būtent tokie miškai kaip Skaistgirių – derlingų žemių lapuotynai yra fondo prioritetas. Visas miško sklypo plotas yra išskirtas kaip Europos bendrijos svarbos buveinė - Skroblynas (EB 9160).
Gamtininkė Vilma Gudynienė šį mišką apibūdino: „Tai be galo graži giria. Kiekvienoj salelėj – šimtamečiai klevai, skroblai, ąžuolai. Kiekvienas senas medis ten – su samanų (pliusnių) kailiniais. Nepaisant ankstesnių prakirtimų, tai mielas miškas, turintis parko ir biologinės įvairovės namų auros jausmą. Efemerinis (pavasarinių augalų) žydėjimas turėtų būti įspūdingas, dirvožemis derlingas ir keista matyti prikritus neįprastų Vilniaus kraštui skroblų lapų po kojom.“
Šio miško išpirkimo finansavimui 2024 Kalėdiniu laiku susitelkė graži visuomenės dalis – prisidėjo virš 300 pavienių asmenų bei 30 verslo ir kitokių organizacijų.
Tai būtent Dzūkijos regionui būdingas kerpšilis. Ir nors pastarieji išsiskiria savo nederlinga bei sausa augaviete, čia galima rasti mozaikiškus kerpių, samanų kilimus, senus pušynus bei specifines ir retesnes rūšis, prisitaikiusias būtent tokioms sąlygoms. Miškas priklauso Ūlos kraštovaizdžio draustiniui, o bene vertingiausia sklypo dalis – Uosupio upelio šlaitas su 150 metų pušynu, eglynu. Šis šlaitas išskirtas kaip kertinė miško buveinė, o dalis sklypo priklauso Natura2000 ekologiniam tinklui.
Šis miškas svarbus ir mylėtas – jame grybaudavusi ir uogaudavusi ir buvusios miško šeimininkės, gimusios ir augusios Dzūkijoje, šeima. Jie šiltai prisimena bruknių gausa apdovanotą mišką ir džiaugiasi, jog jis pateko būtent į Sengirės fondo globą.
Sklypas įsigytas ir į fondo globą prijungtas dosnios carVertical paramos dėka.
Šis miško sklypas įsitaisęs vidurio Lietuvoje, Lyduvėnų kraštovaizdžio draustinyje, netoliese Dubysos regioninio parko ir pačios Dubysos upės. Brandžiame, mišriame miške gausu baltalksnių, beržų, drebulių bei spygliuočių – eglių, pušų. Tačiau jis ypatingas tuo, jog jame auga 130-150 metų skaičiuojantys ąžuolai. Tokie ąžuolai-senoliai ne tik sukuria mikrobuveines retoms rūšims, bet ir užtikrina jų stabilumą, nes gali gyvuoti šimtmečius. Per mišką teka upelis su aukštais šlaitais, o tokie topografiniai pasikeitimai sukuria buveinių gradientą įvairioms augalų, grybų, nariuotakojų bei paukščių rūšims.
Fondo bendrakūrėjas, biologas Ainis Pivoras: „istoriškai taip susiklostė, jog derlinguose dirvožemiuose miškų šalyje išliko mažiausiai. Atitinkamai tokiose regionuose mažiausiai ir valstybinių saugomų teritorijų, saugomų miško plotų. Tačiau būtent tokiose vietovėse biologinė miškų įvairovė yra bene viena gausiausių. Proporcingai daugiau čia ir retų, nykstančių miškų rūšių. Taip yra todėl, jog derlinguose dirvožemiuose savaime dominuoja plačialapių medžių rūšys (ąžuolai, klevai, liepos guobos, uosiai), kurios, lyginant su šalyje dominuojančiais spygliuočiais ar beržais, turį ženkliai daugiau su jomis susijusių rūšių. Pavyzdžiui kerpių ir samanų rūšių, augančių ant ąžuolų kamienų, yra ženkliai daugiau nei ant pušies beržo ir eglės kartu sudėjus. Ąžuolas, pagal su juo susijusių rūšių skaičių, mokslininkų vienareikšmiškai išskiriamas kaip biologinės įvairovės karalius. Siekiant kuo labiau prisidėti prie biologinės įvairovės išsaugojimo šalyje Sengirės Fondas nuo pat savo veiklos pradžios teikia prioritetą derlingų žemių seniems lapuočių miškams. Šiuo atveju pavyko išsaugoti visą senų ąžuolų miško gabalą! Tai didelis laimėjimas.”
Šis miškas nuo seno mylimas ir tausojamas vietinės bendruomenės – ąžuolynas ir upeliai užaugino ne vieną kartą gamtą mylinčių vaikų. O išpirkti saugojimui šį sklypą pavyko VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ inicijuotos kampanijos „Keisk tarą į šlamančius“ dėka – būtent taromatuose visuomenės skirta parama finansavo šio sklypo išpirkimą ir tai tapo dar vienu, trečiuoju Šlamančiu mišku.
Šis sklypas yra didelio miško masyvo dalis, ypatingas savo gilia raguva - peraukštėjimai nuo briaunos iki apačios ištakose siekia virš 30 metrų. Raguva sukuria mikrobuveinių įvairovę, o jos pritraukia bioįvairovę. Šiame miške ošia senas, brandus pušynas. Nustatyta, kad kai kurių pušų amžius siekia net 123 metus. Didelė sklypo dalis priklauso Europos Bendrijos svarbos buveinei - vakarų taigai bei Natura2000 tinklo teritorijai.
Šis miško plotas priklauso Kapiniškių kraštovaizdžio draustiniui, Dzūkijos Nacionaliniam Parkui, netoliese ir Skroblaus rezervatas - tai užtikrina aplinkinių miško plotų apsaugą ir ekologinių sąlygų tęstinumą bei stabilumą. Tačiau, nepaisant to, aplinkiniuose miškuose būta kirtimų, tad šio ploto apsauga tampa dar svarbesnė.
Taip pat, sklypo centre prasideda Čirštų šaltinio ištakos - per šį šaltinį vyksta požeminio vandens iškrova iš Bakanauskų pelkės su ežerėliu į Skroblaus upelį. Gera Čirštų šaltinio būklė yra labai svarbi unikaliam Skroblaus upeliui, kurio slėnio didesnė dalis yra saugoma Skroblaus rezervate.
Pasak dr.Mindaugo Lapelės: „Visos upės prasideda nuo šaltinių, saugodami miškus jų ištakose, saugome ir šaltinius, nešančius savo vandenis į upes, į marias ir Baltiją.” Skroblaus upelis yra išskirtinis Lietuvoje savo vandeningumu ir šaltinių gausa. Čirštų šaltinis yra vienas iš įspūdingiausių, ištekantis iš raguvos, giliai įsirėžusios tarp saulės įkaitintų Dzūkijos šilų, jo ištakose net ir vasarą dvelkia vėsa ir kyla rūkas. Be to tai vienas iš nedaugelio šaltinių, tekančių iš vakarų į rytus, jo vanduo viecinių laikomas stebuklingu ir pamačlyvu.“
Šis miško plotas buvo įsigytas ir į Sengirės fondo globą prijungtas carVertical paramos dėka.
Pagraužės miškas yra didžiausias iki šiol įsigytas ir apsaugotas fondo miško plotas. Didžiąją jo dalį užima senas pušynas, kai kurių amžius siekia net 134 metus! Taip pat miško sklype ošia brandūs beržai, juodalksniai, eglės. Istoriniuose, tarpukario laikus mininčiuose žemėlapiuose matyti, kad miškas sklypo šiaurinėje dalyje stūkso jau ilgai. Didžioji sklypo dalis priklauso II miškų grupei.
Pagraužės miškas yra be galo ypatingas savo vietove - stūkso Labanoro regioniniame parke, Labanoro girioje. Miško masyvui priklauso paukščių ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos (PAST, BAST).
Taip pat šis unikalus miško plotas yra pirmasis fondo globojamas, kuris turi labai daug ežero pakrantės - apsuptas Galuonio ir Šaminio ežerais ir priklauso Dumblio telmologiniam draustiniui, kurio steigimo tikslas yra išsaugoti būdingą pelkinį duburį su pelkėjančiu ežeru, pasižymintį retų rūšių augalais ir gyvūnais. Taip pat miško masyvas ribojasi su Šaminiu - natūraliai distrofiniu ežeru (Europos bendrijos svarbos buveine).
Miškas į fondo globą pateko visuomenės pasiūlymo dėka o prie šio miško sklypo išpirkimo finansiškai prisidėjo 2023-aisiais skyrę Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paramą, taip pat - Žalia giria, Mano bankas bei Raštinė.
Tai vienas didžiausių Sengirės Fondo saugomų miškų. Šis mišrus ir šlaitais nusėtas miško plotas išsaugojimui išpirktas nuolatinių privačių fondo rėmėjų ir daugiamečio verslo rėmėjo Žalia Giria (Gelsva) paramos iniciatyvos dėka.
Vidurio Lietuvoje, (Jurbarko raj.) esantis miškas yra Panemunių regioninio parko dalis ir iki gilios sengirės jam dar teks pribręsti, tačiau mišrus miškas su daugybę šlaitų jau dabar išsiskiria savo topografija ir bioįvairove. Didelė dalis (40%) sklypo priklauso Armenos geomorfologiniam draustiniui - Vakarinėje sklypo dalyje teka Armenos upelė, o kitoje pusėje atsiveria Armenos atodangos. Lankantis miške aptikta žebenkščių, lapių, stirnų, elnių, šernų pėdsakų. Jau ir dabar galima aptikti pusamžių ir bręstančių baltalksnių, beržų, klevų, liepų, ąžuolų bei pušų. Pietvakarinėje miško sklypo dalyje yra išskirta Europos Bendrijos svarbos buveinė – skroblynas – itin unikali Lietuvai.
Fondo ambasadoriaus, istoriko Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, šis miškas reikšmingas ir istoriniu požiūriu, nes apima visą Bajorkalniu vadinamą aukštumą prie Nemuno ir Armenos santakos. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais Bajorkalnis buvo saugomas kaip piliakalnis, o šiandienos vertinimu, kovų su Vokiečių ordinu metais jis lietuvių buvo naudojamas kaip žvalgakalnis; XVI–XVIII a. į sueigas čia, matyt, rinkosi Veliuonos valsčiaus bajorai. Apie Bajorkalnį užrašyta įvairių legendų, dar prieš pusę amžiaus ant paties kalno vykdavusios vietos šokių vakaronės,. o šiandien šiuo mišku vinguriuoja piligriminis šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje.
7.74 ha trijų sklypų masyvas netoli Žiogelių ir Randamonių k., Druskininkų raj.
Tai 1.36 ha, 5.08 ha ir 1.3 ha sklypai Žiogelių miško masyve, besiribojantys tarpusavyje, užtikrinantys šioje Nemuno pakrantėje ne tik brandžių miškų ir šlaitų bioįvairovės, bet ir vietinių vandens gyventojų – ūdrų, bebrų, kitame krante perinčių jūrinių erelių – apsaugą.
Prie šių unikalių miškų išsaugojimo itin ženkliai prisidėjo filantropas gydytojas Mykolas Dumčius ir verslo rėmėjas Nordic Investment Bank (Šiaurės Investicijų Bankas).
Žiogelių miškas – Dzūkijos Dainavos girioje, prie pat Nemuno, šalia Žiogelių etnografinio kaimo, viename iš vertingiausių masyvų, kuriuos remdamiesi 40+ kriterijų atrinko fondo mokslininkai. Vieta įspūdinga - ir nors pasivaikščioti ten iššūkis dėl reljefo, iš to ir visas gražumas bei bioįvairovės gausa. Šiaurinė sklypo dalis leidžiasi ir neria į Nemuną, reljefas kyla ir leidžiasi, per sklypą vingiuoja griova, gausu šaltinių.
Šie sklypai priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui, taip pat PAST (Paukščių apsaugai svarbios teritorijos), Natura 2000, dalyje sklypo išskirtos Kertinės Miško Buveinės - šarmingos žemapelkės, sausieji viržynai, Europos Bendrijos svarbos buveinės - žolių turtingi eglynai ir aliuviniai miškai, Lietuvai svarbi prioritetinė buveinė. Daliai pušyno 130-140 metų, eglyno - apie 120 metų. Brandus medynas su negyva (gyvastinga) mediena neabejotinai praturtins genių gausą bei įvairovę vietovėje.
6.08 ha miško sklypas Šilutės raj., Pangirių, Šilininkų k.
Tai pirmasis miško sklypas, kurį fondas globojimui įsigijo Vakarų Lietuvoje. Šis miškas – prie Veiviržo upės, netolies Pangirių, Šilininkų, kaimų Šilutės rajone. Netolies kultūrinė vertybė - Šilininkų kaimo evangelikų liuteronų senosios kapinės. Ši ateities sengirė įsigyta „Mano Bankas“ 2023 metų paramos dėka.
Tai IIA miško grupės sklypas, kurio išskirtinumas – net 800 m besitęsianti Veiviržo upelio pakrantė, su turtingais įvairiarūšiais šlaitų lapuotynais. Miškui iki gūdžios sengirės dar teks subręsti, bet jau dabar yra seno miško elementų: stuobrių, virtėlių, šimtmetį švenčiančių ąžuolų, brandžių drebulių, liepų, beržų, baltalksnių. Su vandens telkiniais besiribojantys miškai išsiskiria itin didele savitų mikrobuveinių ir biologinės įvairovės gausa. Pakrantėje esanti stambi negyva mediena gauna sąlyginai daugiau drėgmės ir saulės, kas sudaro palankias sąlygas įsikurti išrankesnėms vabzdžių, kerpių, grybų rūšims.
Išsaugoto miško vietoje ne tik medynas, bet ir visa upelio pakrantė bus palikta savaiminiam vystymuisi - taip medžių virtuoliai ir šaknys taps puikia slėptuve ir nerštaviete saugomoms Veiviržo hidrologinio draustinio žuvų rūšims bei ūdroms. Miško šlaituose ramia sąžine urvus galės raustis bebrai. Sklypui išskirtinumo suteikia ir regione negausaus visžalio šiurkščiojo asiūklio sąžalynai.
Miškas patenka į Veiviržo ir Šalpės upės slėnių teritoriją ir priklauso saugomai teritorijai - Veiviržo ichtiologiniam draustiniui (zoologinis-ichtiologinis; buveinių apsauga). Nedidelė dalis sklypo – pieva (0.4 ha).
Šis sklypas pateko į fondo globą dėka aktyvios vietinės bendruomenės. Siūlymas atėjo iš vietinio girininko, buvo įvertintas ir atrinktas fondo mokslininkų kaip potenciali sengirė ir įsigyta „Žalia giria“ 2023 metų paramos iniciatyvos dėka.
Užupių miškas priklauso II miškų grupei. Jis yra išsidėstęs Tolupės ir Alovės upių šlaituose – ten gausu šaltiniuotų vietų, upeliukų. Netoliese, kitoje upelio pusėje, unikalus gamtos objektas – Alovės atodanga, kur yra gerai matomas moreninis lūžis. Miškas įspūdingas, nors žmogui sunkiai praeinamas dėl išvartų, šlaitų, šaltinių, upės vingių, mažesnių atodangų, senvagių, šiais panemunio slėniais keliauja briedės su jaunikliais.
Miške vyrauja pušys, eglės, juodalksniai, 90-100 metų beržai. Šlaituose atsiranda klevų, ąžuolų ir skroblų. Gausu gyvastingos medienos. Dalyje sklypo galima rasti ir kiek atviresnį ruožą – mažą, atvirą, šlapią pievą.
Aplinkiniai miškai taip pat vertingi, juose nevykdoma ūkinė veikla. Užupių miške yra išskirtų buveinių: Europos Bendrijos svarbos 9050 - Žolių turtingi eglynai, kertinė miško buveinė C1 - šlapieji juodalksnynai.
33.5 ha miško sklypas Švendubrės miškų masyve, Druskininkų raj.
Tai vienas didžiausių vientisų iki šiol išsaugotas sklypas kultūriškai ir gamtiškai ypatingoje vietoje – šalia Druskininkų esančiame Raigardo kraštovaizdžio draustinyje.
Legendomis apipintą Raigardo slėnį iš visų pusių supa pušynai, centre ošia Beržalapio miškas, gausu Nemuno senvagių, upelių ir netgi verdenių. Ornitologas Marius Karlonas vien šio slėnio teritorijoje yra užregistravęs apie 120 perinčių paukščių rūšių, o iš viso yra aptikęs per 160 skirtingų sparnuočių.
Čia auga biologiškai itin vertingi medynai: 161 metų eglynas bei 150 metų pušynas, o vidury sklypo tekantį upelį juosia brandūs juodalksniai. Aptikta ir Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų botaninių vertybių - širdinė dviguonė (Listera cordata), pūkuotoji apuokė (Trichocolea tomentella), smiltyninis laibenis (Alyssum gmelinii), smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius).
Prie miško išsaugojimo reikšmingai prisidėjo fondo bendruomenė: parėmusieji per visus 2022-uosius metus – skyrę savo pajamų mokesčio dalį, nuolatiniai fondo rėmėjai, verslo atstovai, taip pat – aktyviai atsiliepę į kvietimą išsaugoti šią unikalią vietą. Iš viso - virš 1230 aplinkosaugai neabejingų žmonių ir virš 30 verslo organizacijų.
2024-iaisiais fondo saugomas Raigardo slėnio miško plotas buvo praplėstas dar 6 hektarais VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ inicijuotos kampanijos „Keisk tarą į šlamančius“ dėka - jos metu Lietuvos gyventojai gali pasirinkti taromatuose atgautą užstato sumą paaukoti Sengirės Fondo veiklai. Aktyvių piliečių dėka išsaugotas plotas ir pavadintas Šlamančiais miškais.
Fondo mokslininkų teigimu, leidus miškui ir toliau natūraliai vystytis, jame tik daugės grybų, kerpių, bestuburių rūšių, susijusių su gyvastinga (negyva) mediena. Kadangi tai didelis vientisas sklypas, toks miškas geriau palaikys ekologinių sąlygų stabilumą, svarbų rūšių išlikimui.
Mindaugas Kanišauskas šį mišką fondo globai perleido kaip dovaną gamtai. Žemė, kurioje yra miško sklypas, apie pusantro šimto metų priklausė jo šeimai.
„Aš manau, kad šitas miškas jau dabar gamtine prasme yra vertingesnis nei materialine. Jeigu yra organizacija arba grupė žmonių, kuri tuo rūpinasi ir pasistengs išlaikyti tokį mišką, koks jis yra dabar, ir jis tik gerės, tai yra nuostabiausias dalykas“, – apie savo dosnų sprendimą pasakoja Mindaugas.
Nuo vaikystės puoselėjęs glaudų ryšį su gamta, Mindaugas ir dabar ramybę ir pabėgimą nuo šurmulio atranda miške. Jį supančius laukus taip pat kadaise dirbo ir jo proprosenelis, o sklypas jam brangus ir kaip sąlytis su protėvių karta. Pagalvojęs apie šio miško lopinėlio ateitį, dovanotojas norėjo, kad jis išliktų toks, koks yra: neliečiamas, be žmonių įsikišimo. Tai paskatino dovanoti mišką fondui, pasitikint jo misija išsaugoti mišką neliečiamą ir žmogaus veiklos netrikdomą ateities kartoms. Dovanotas sklypas taip pat pavadintas jo močiutės - Kazimiros Kanišauskienės garbei.
Padovanotame miško plote auga 70 metų ąžuolynas su baltalksniais, pomiškis, apaugęs lazdynais ir ievomis, jame yra išskirta Europos Bendrijos svarbos buveinė – aliuviniai miškai. Ilgainiui šis sklypas virs žmonių veiklos neveikiama, šimtus metų skaičiuojančia sengire. Nors miško plote gausu lapuočių, jie tokie patys svarbūs ekosistemai, kaip ir pušynai ar eglynai.
Tai vienas didžiausių fondo globojamų sklypų, išsaugotas fotomenininko ornitologo Kęstučio Čepėno iniciatyva - „Prieš keletą metų, pamatęs iškirstą, su šiuo plotu besiribojantį sklypą, turėjusį tokius pačius vertingus medynus, supratau, kad reikia veikti, kitaip prarasime šį unikalų ąžuolyną visiems laikams“. Miško išpirkimui skyręs net 30 tūkst. Eur, jis subūrė dar keletą bendraminčių – Šimčikų šeimą ir Robert Stupak, prie sklypo išpirkimo taip pat prisidėjusių finansiškai. Likusią dalį miško išpirkimui „Sengirės fondas“ skyrė iš dosnios 2021 gautos bendruomenės GPM paramos.
Vertingiausioje sklypo dalyje auga senas lapuotynas su 130 metų siekiančiais ąžuolais, senomis drebulėmis, uosiais, liepomis. Plote gausu negyvos (gyvastingos) medienos, aptikta bebravietė ir kanopinių žvėrelių veiklos pėdsakai. Fondo mokslininkai nustatė, kad miške gyvena jau minėti į Raudonąją knygą įtraukti geniai – baltnugaris genys, pilkoji meleta. Be to, teritorija svarbi ir mažiesiems ereliams rėksniams, kurių Lietuvoje gyvena daugiau nei 20 proc. visos rūšies populiacijos Europoje. Dalyje sklypo išskirta kertinė miško buveinė - plačialapių miškai, bei Europos Bendrijos buveinė - plačialapių ir mišrūs miškai. Tyrimų metu rastos kertinių miško buveinių indikatorinės rūšys - kerpės Gelsvoji bacidija (Bacidia rubella), Baltoji akrokordija (Acrocordia gemmata), Plačioji platužė (Lobaria pulmonaria), grybai Ophiocordyceps cf. Stylophora, Alksniabudė (Schizophyllum amplum), Kaštoninė skylėtbudė (Picipes badius), samana Voverinė balnadantė (Leucodon sciuroides).
2022 m. mikologė Dr. Reda Iršėnaitė šiame miške atrado pasaulyje itin retą ir sparčiai nykstančią grybų rūšį - mėlynlakštę mažasporę (Baespora myriadophylla). Pilna istorija. O 2023 m. atliktas dirvožemio kasinys parodė, jog šio miško žemė - niekuomet nebuvo paliesta žmogaus ūkinės veiklos. Pranešimas spaudoje.
1,31 ha miško sklypas Aukštaitijoje (vieta neskelbiama dėl biologinio jautrumo).
Unikalus sklypas, kuriame yra nacionaliniu kultūros paveldo objektu pripažintas piliakalnis, išpirktas už fondo rėmėjų bendruomenės lėšas bei dalį fondo vienam įkūrėjų - Mindaugui Survilai - 2021-aisiais įteiktos prezidento V. Adamkaus aplinkosauginės premijos.
Nedidelis, bet labai vaizdingas masyvas su stačiais upės šlaitais ir raguvomis, papuoštomis savaiminiais virtėlių tilteliais. Sklype yra saugotinas plėšriojo paukščio lizdas, rastos indikatorinės kertinių miško buveinių rūšys: kerpės Smulkioji Raupuotė, Baltoji Akrokordija, Leopoldo Reichlingija, kerpsamanė Riestalapė Raguotė. Viena iš atrastų rūšių – Kuokštinė žievytė – labai retas grybas, aptiktas tik vieną ar du kartus Lietuvos istorijoje. Taip pat masyve registruota šalyje saugotina grybų rūšis Gyslotoji Kremzliabudė, kuri aptinkama tik ant negyvos guobų medienos drėgnose ūksmingose vietose.
Išpirktame sklype išskirta kertinė miško buveinė - upelio šlaitas, Europos bendrijos svarbos miško buveinės - griovų ir šlaitų miškai, žolių turtingi eglynai. Sklypo teritorijoje dar 2016 m. fondo mokslininkas kitų tyrimų metu atrado naują piliakalnį.
Sklypas pilnai išpirktas už fondo verslo rėmėjo Žalia giria (Gelsva) paramos iniciatyvos „Susitarę su gamta“ lėšas.
Vertingiausia - šiaurinė sklypo dalis, kur veši gana senas apie 90 metų mišrus lapuočių miškas - čia daug negyvos (gyvastingos) medienos, vietovės reljefo netolygumas kuria turtingą mikrobuveinių ir, tuo pačių, rūšinę biologinę įvairovę.
Sklype išskirtos kertinės miško buveinės - raguva, kiti lapuočių miškai, bei Europos bendrijos svarbos miškų buveinė - plačialapiai miškai. Vietovėje anksčiau perėjo Juodasis gandras, registruota reta kerpių rūšis - Plačioji platužė. Fondo mokslininkų pagalba identifikuoti retesnės kerpės kerpsamanės, kertinių buveinių indikatorinės rūšys: kerpės Baltoji akrokordija (Acrocordia gemmata), Ąžuolinė spuogė (Phlyctis agelaea) ir Gelsvoji bacidija (Bacidia rubella), kerpsamanė Riestalapė raguotė (Nowellia curvifolia).
Pietinė sklypo dalis kirsta prieš 30 metų, tad kol kas gydosi žaizdas ir iki sengirės statuso dar teks ūgtelėti, tačiau ji taip pat itin svarbi kaip buferinė zona.
4,48 ha miško sklypas Prienų raj., Balbieriškio miške.
Miškas įsigytas padedant užsienio lietuviams - JAV gyvenantis teisininkas Gabrielius Gedvila, buvęs prezidento Valdo Adamkaus štabo rinkimų vadas, įkūręs velionės žmonos atminimui skirtą Danos Gedvilienės fondą, suteikė 20 tūkst. JAV dolerių paramą. Naujam sklypui suteiktas paramos teikėjo vardas – Danos Gedvilienės giraitė.
Tai jau trečias sklypas Balbieriškyje, Ąžuolų botaniniame draustinyje, vos 500 metrų nuo kitų dviejų fondo sklypų - taip formuojasi didesnis saugomų senųjų miškų masyvas.
Šis miškas brandus, mišrus, savaiminės kilmės, įvairiarūšis, įvairiaamžis, mozaikiškos struktūros. Jame gausu ąžuolų, su drebulių, juodalksnių, beržų skroblų, eglių priemaiša. Dalyje sklypo išskirta Europos Bendrijos svarbos buveinė – skroblynai. Čia nemažai stuobrių ir įvairios irimo stadijos virtėlių, kas sukuria mikrobuveinių įvairovę. Nors reljefas gana lygus, tačiau yra ir drėgnesnių, vietomis užmirkstančių vietų.
1,69 ha miško sklypas Prienų raj., Balbieriškio miške.
Antrasis fondo įsigytas sklypas Balbieriškio miškų masyve, besiribojantis su kitu jau saugomu, taip pat - su valstybine miško kertine buveine, tad įvairių rūšių grybai, kerpės gali lengvai plisti.
Sklypas įsigytas už dalį 2020-aisiais žmonių skirtos gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paramos.
Miške yra ąžuolų, kuriems 140 - 160 metų. Galingos šakos, laisvai galinčios atlaikyt tiek erelių, tiek juodųjų gandrų lizdus. Šis sklypas vertingas jau ir pagal šių dienų vertinimus - jame galima steigti potencialią kertinę buveinę.
Sklypas yra ąžuolų botaniniame draustinyje, jo teritorijoje išskirtos vertingos miško buveinės: skroblynai ir aliuviniai miškai. Medynas įvairiarūšis, įvairiaamžis, medžių arde dominuoja 50 metų liepos su 90 metų eglėmis, šlapesnėse vietose – juodalksniais. Ženkli drebulių, beržų, ąžuolų priemaiša.
2,6 ha miško sklypas Anykščių raj., Kiaulėnų miške.
Janina Breivienė, kaip ir jos proseneliai bei proposeneliai, gimė ir augo prie pat šio miško. Mėgdavo eiti grybauti, uogauti (pilnus krepšius tempdavo namo). J. Breivienė – akių gydytoja, viena iš pirmųjų Sąjūdžio narių. Savo mintimis, patarimais bei moralinėmis nuostatomis – pavyzdys daugeliui. Nepriklausomybės metu atgautą mišką išsaugojo.
Jau ir šiandien į mišką nuvykus matyti, kad yra daug gyvastingos medienos, kuria gali džiaugtis ne tik žmonės, bet ir tūkstančiai įvairiausių organizmų.
Pusamžis (~60-80 metų) miškas - dominuoja eglės, su beržų, drebulių priemaiša. Pomiškyje yra perspektyvių ąžuoliukų, klevų - gražiai ateičiai. Pietinėje dalyje būta aliuvinio miško išlikę kupstai, keletas juodalksnių.
Smagu, kad nepaisant jauno amžiaus, jau yra pavirtusių beržų, eglių. Gana didelė su negyva mediena susijusių kempininių grybų įvairovė, rodančių sveiką miško masyvo ekosistemą. Dalis drebulių ir beržų greitu metu pasieks brandą, turėtų savaime retintis ir tankiai suaugęs eglynas – tad gyvastingos medienos bus ir ateity.
3 ha miško sklypas Prienų raj., Balbieriškio miške.
Pirmasis fondo įsigytas miško sklypas. Ant sklypo ribos auga dar gana jauna, bet jau įspūdinga 40-kamienė liepa. Balbieriškio miškų masyvas - tai didelė plačialapių ir mišraus miško sala derlinguose laukuose tarp Žuvinto rezervato ir Nemuno kilpų regioninio parko.
Visas sklypas patenka į Ąžuolų botaninio draustinio teritoriją. Didžiausia sklypo gamtinė vertybė – nustatytos 3 tipų Europos Bendrijos svarbos buveinės – žolių turtingi eglynai, skroblynai, aliuviniai miškai. Tai rodo, kad teritorija vertinga gamtiniu požiūriu ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu, nors kol kas neatitinka Kertinių miško buveinių statuso dėl per jauno medynų amžiaus.
Tai labai mišrus, įvairiaamžis, vidutinio amžiaus miškas augantis gana drėgnoje, o vietomis net šlapioje ar laikinai užmirkstančioje augavietėje. Sausesnėje masyvo dalyje dominuoja liepos, eglės, drebulės, ąžuolai, skroblai, drėgnesnėje – juodalksniai, beržai.
1,58 ha miško sklypas Kauno raj., Garliavos sen., Žalgirio miške.
Pirmasis miškas, priimtas fondo globon. Profesorius V. Smailys sklypą padovanojo fondui tik sužinojęs apie jo įsisteigimą – dar vaikystėje įsišaknijusi gamtos, kaip vertybės, samprata išliko iki pat šių dienų: „Švarus oras, vanduo Lietuvoje – tai miškų nuopelnas.“
Tai gana jaunas, apie 75 metų amžiaus, mišrus, derlingos augavietės miškas. Dominuoja eglės, beržai, drebulės, juodalksniai, skroblai, lazdynai. Dalis miško šlapia - joje išskirta Europos bendrijos svarbos buveinė – pelkėti lapuočių miškai.
Medyne pavieniams medžiams žūvant pamažu atsiranda stambios negyvos (gyvastingos) medienos, kas sudaro sąlygas įsikurti retesnėms rūšims. Formuojasi retmės didindamos medyno mozaikiškumą, mikrobuveinių įvairovę.
Aptiktos 2 kertinių miško buveinių indikatorinės rūšys - samana tikroji garbuonė (Ulota crispa), bei kerpsamanė dvišakė skirstė (Metzgeria furcata). Netoliese 2020 m. registruotos saugomų paukščių rūšių - pilkosios meletos ir pilkųjų gervių - tuoktuvinės giesmės.
Rodyti daugiau
Komanda
„Sengirės fondo“ komandą sudaro gausi mokslininkų bei profesionalų komanda, vienijama bendro tikslo atkurti senąsias Lietuvos girias bei tikėjimo, jog tik veikiant išvien pasiekiama didžių dalykų.
Dr. Biruté Galdikas
Sengirės fondo globėja, pasaulinio garso antropologė, gamtosaugininkė, edukatorė.
Mindaugas Survila
Sengirės fondo idėjos autorius ir pagrindinis iniciatorius, dokumentinių filmų kūrėjas
dr. Mindaugas Lapelė
Botanikas, gyvenimą paskyręs gamtos apsaugai bei visuomenės švietimui
dr. Ainis Pivoras
Biologas, dirba botanikos, miško ekofiziologijos srityse
Aurelija Urbonavičiūtė
Organizacijų kūrimo ir vystymo strategė
Vilius Striužas
Advokatas, padedantis spręsti Fondo veiklos teisinius klausimus
Simonas Bastys
Programuotojas, atsakingas už techninius Fondo sprendimus
Kristina Skindelytė
Viešųjų ryšių strategė
Rimantė Paulauskaitė-Digaitienė
Vadovė
Adelė Banelienė
Biologė, tvarumo specialistė, miškų komandos vadovė
Prisidėti galite dovanodami mišką, aukodami arba edukuodami apie sengires.
Dovanok mišką
Jeigu turite miško ir nežinote, ar šis pateks į geras rankas - galite padovanoti „Sengirės fondui“, užtikrinsiančiam miško ir jame gyvenančių ekosistemų išsaugojimą.
Aukok pinigus
Surinktos lėšos skiriamos privačių, senųjų girių sklypų įsigijimui, taip apsaugant jas nuo kirtimų ir žmogaus veiklos. Kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar prisidėjo prie fondo veiklos, ar ne, galės lankytis, medituoti ir stebėti verdantį sengirių gyvenimą.
Bankiniu pavedimu
Prisidėkite jums patogiausiu būdu - per el. bankininkystę ar tiesioginiu pavedimu į banko sąskaitą.
